BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Avis, kuri turėjo svajonę

Istorija skirta tiems, kas susipažinę su pasaka “Eglė žalčių karalienė”. Tai mano pasakos veikėjo (avies), kurią Eglės šeima bandė Žilvinui atiduoti, kaip nuotaką, interpretacija.

sheep

Tą dieną avis ganėsi ant kalniuko prie Baltijos jūros kopų ir kramsnojo kiek apdžiūvusią žolę. Galėjai net girdėti, kaip smėlis jos burnoje traškėjo.

Ji buvo susimąsčiusi ir galvojo apie savo ateitį. Avis atsistojo ant pačios didžiausios auksinės kopos ir melancholiškai žvelgdama į besileidžiančią raudoną saulę sušuko: „Baa. Baa. Aš noriu ištekėti! Baa. Noriu turėti vaikų. Baa. Baa. Dievuli, baa baa, aš noriu turėti vyrą“.

Staiga, jūros ošimą užgožė šeimininko žingsnių garsas, kurį ji gerai žinojo. Kiek sutrikusi, bet nepasimetusi avis buvo nuvesta namo. „Ankstoka“ – pagalvojo ji. Dažniausiai, jai leisdavo ganytis iki saulė nusileisdavo.

Namie jos laukė siurprizas, kuris buvo panašus į sapną. Ją aprengė nuotakos drabužiais. Avis nesuprato, kas vyksta, bet ir nenorėjo suprasti. Tai buvo laimingiausia jos gyvenimo diena. Šitiek metų laikyta kvaila ir negražia – ji staiga tapo nuotaka.

Visa gražiai aprėdyta avelė buvo atiduota žalčiams. Išrūko žalčiai su nuotaka, lekia per mišką ir girdi, kad gegutė jiems kukuoja netikrą nuotaką bevežant. Apsiverkė avelė, nes gegutė sudaužė jos svajonę.

Po kelių savaičių avelė nusižudė. Nuėjo pas vilką ir paprašė būti suvalgyta. Svajonės pildosi, bet kartais - ne iki galo.

Rodyk draugams

Vidinė komunikacija

…arba reklaminiai skydeliai, kurių jūs nematote. Pas mus čia niekas per Skype nešneka – bendrauja baneriais. Su boso diena visus viršininkus!

kas_geriausias_bosas

Rodyk draugams

Miesto žmonės

Senolis valgo čebureką. Gatvės muzikantai linksmina žmones. Mama skaito laikraštį. Verslininkas kalba telefonu. Ką dar veikia miesto žmonės ramų ir šiltą vasaros vakarą?

Čia buvo pasibandymai 35mm adapterio. Canon EF 1.4 / 50mm. Filmuota su Canon XL1s.

Rodyk draugams

Likimo bilietas už 1 centą

Editai buvo 12 metų. Kartu su savo įtėviais ji pirmą kartą lankėsi Klaipėdoje, prie jūros. Šitiek laukta ir svajota apie banguojančią Baltijos jūrą, kad vos pamačius beribį horizontą jai kvapą užgniaužė ir kojos iki pat mažojo pirštuko užtirpo. Iš šono galėjai pagalvoti, kad jai šalta, bet taip tikrai nebuvo. Drebulys kilo iš baimės, kurią kėlė jūros didybė.

Aš viską čia stebiu jau daug metų, tačiau vis susigraudinu matydamas jūros ir vaiko susitikimą. Tiesa, Edita su naujaisiais tėvais čia pabuvo neilgai. Gal kokią valandą. Prieš iškeliaujant tėvai Editai pasiūlė įmesti 1 centą į jūrą, kad likimas ją vėl čia atvestų. Įmetė ir išvyko.

Tą pačią dieną mačiau, kaip kažkoks vyras su švarku vaikščiojo pakrante. Čia vienas iš tų, kur rimtai atrodo, bet viduje vis šaukia savo mamą. Nežinau kokios jėgos pasidarbavo, bet Editos centą jūros bangos išspjovė į krantą, o tas “džentelmenas” jį paėmė ir nusinešė sukiodamas tarp pirštų. Vėliau pagalvojo, kad nieko už jį nenupirksi ir išmetė ten prie kopų į šiukšlinę.

Po 10 metų Edita sugrįžo prie jūros su nauju savo gyvenimo draugu. Na, o tas vyras su švarku, girdėjau, prasigėrė ir konteineriuose kuičiasi. Matyt, ieško to vieno cento, kurį išmetė…

Rodyk draugams

Jurgis klauso širdimi


Vencent Ko

Vilniuje vyksta gatvės muzikos diena. Jurgis, kaip ir kiekvieną dieną išeina pasivaikščioti pasiramstydamas savo lazda, kuria kažkada net ir jo senelis naudojosi. Išdrožinėta įvairiausiais ornamentais ir pan. Skauda Jurgiui kojas, bet pasivaikščiojimas - vienintelis dalykas, kuris jam leidžia jaustis visuomenės dalyviu - žmogumi.

Eidamas Pilies gatve jis trumpam sustoja ir grožisi smuiku grojančia mergina. Netoliese stovinčios moteriškės lūpose matyti:
- Mocartas. Čia Mocartas, dukrele. Aš tave užrašysiu į muzikos mokyklą. Tu irgi taip mokėsi.

Jurgis paima kelis litus iš savo varganos pensijos likučio, įdeda į gatvės muzikantės smuiko dėklą ir nueina. Jurgis kurčias.

Rodyk draugams